„365 priežastys mylėti“: M. Leknicko himnas meilei

Visi jaunavedžiai ir sutuoktiniai žino bent vieną Šventojo Rašto ištrauką. Tai garsusis „Himnas meilei“ iš apaštalo Pauliaus pirmojo laiško korintiečiams, kurį daug kas skaito per savo vestuvių ceremoniją arba atnaujindami santuokos įžadus. Panašia emocine įtaiga persmelkia ir antroji Mantvydo Leknicko poezijos knyga „365 priežastys mylėti“.

recenzijai

Kaip ir apaštalo Pauliaus „Himnas meilei“, įkvepianti autoriaus poezija neapsiriboja romantine meile, nors pastaroji ir yra centrinė knygos ašis: „kaskart paniręs tamson / prisimenu tavo veidą / ši šviesa / mane išgelbės.“ (p. 150). M. Leknickas stengiasi ne tuščiai nustebinti, o taikliai perteikti ir pakylėti įvairias gyvenimiškas patirtis: „bijoti meilės – / tas pats / kaip bijoti šešėlio. / pabėgti neįmanoma.“ (p. 407)

Jau nuo pirmųjų puslapių juntama, koks vientisas šis poezijos rinkinys, kupinas spalvų ir subtilios jausmų dinamikos. Skaitymo malonumą dar labiau sustiprina gerbėjų padovanotos ir paties autoriaus parinktos nuotraukos, leidžiančios naujai pažvelgti į eilėraščius. O ir eilėraščiai leidžia naujai pažvelgti į įamžintas akimirkas, pvz., ramunės pievoje vaizdą palydi eilutės „jei manai, / kad Tu man – / viskas, klysti. / Tu – daugiau.“ (p. 31) Kiekvienas iš mūsų čia gali prisiminti ne tik „myli-nemyli“ šnabždėjimą skabant žiedlapius, bet ir pagalvoti, kokia reikšmė slypi už šio ritualo, koks gilus ir visas ribas pranokstantis pasirinkimas, visai neprimenantis vaikiškų žaidimų.

Knygos pagrindą sudaro juvelyriški, vos kelių eilučių lyriniai tekstai, kuriuose taikliai sugretinami žodžiai („kodėl išeiti / pasirinkai kaip išeitį?“, p. 21) arba įvaizdžiai („aš vis dar degu : / vilties užpūsti neįmanoma.“ p. 369). Mūsų šiandieninėje kultūroje, kur dominuoja ironija, susvetimėjimas, nuoširdumo baimė, o menas tapatinamas su intelektualistiniais žaidimas, toks paprastas ir jausmingas kalbėjimas yra šokiruojančiai drąsus: „kol visas pasaulis / ginčijasi, / kas yra poezija, / o kas ne, / dar kartą / parašysiu / Tau / ir apie Tave“ (p. 117). Autoriaus kūryba kažkuo primena dainas – ne tik todėl, kad daugumą tekstų norisi skaityti pakartotinai. Panašiai, kaip klausantis dainų, tokios kūrybos skaitytojas turi nebijoti įsileisti šių žodžių į intymiausias savo akimirkas ir pats dalyvauti tame, kas aprašyta.

Paprasti, bet emociškai įtaigūs M. Leknicko žodžiai grąžina skaitytojus prie pačių lyrinės poezijos ištakų, taiklaus kalbėjimo apie autentiškas, visus mus vienijančias patirtis: „tie žmonės aplink – su išmaniaisiais / […] / tie žmonės – tai aš ir tu.“ (p. 175). Net ir pati knyga, kurioje autoriaus kūryba susitinka su skaitytojų nuotraukomis, liudija apie šį, nuolat vykstantį poezijos ir mūsų kasdienybės susitikimą.

Filosofas Nigelas Warburtonas savo knygoje „Meno klausimas“ („The Art Question“) teigia, kad užduodami klausimą „Kas yra menas?“ dažniausiai iš tiesų klausiame, ar verta skirti laiko vienam ar kitam kūriniui. Ar verta skirti laiko M. Leknicko antrajai knygai? Taip, jei ieškote poezijos, kuri jumis pasitiki ir kuria jūs galite pasitikėti.

P.S. Lygiai prieš du metus rašydamas recenziją pirmajai M. Leknicko knygai nedrąsiai užsiminiau, kad lietuvių poezijoje bręsta naujas talentas. Antroji knyga nepalieka pagrindo abejoti.

Reklama

Žadinanti tyla: Sounds of silence

sansas_apkirpta

Vienas iš stipriausiai įstrigusių dalykų po šių metų Eurovizijos yra ne nepelnytas Ukrainos laimėjimas. Štai, praėjo daugiau negu mėnuo, o aš vis dar atsimenu raktažodį, kuris talpina savyje tiek daug. Greitis. Žodžiai “caught up in this crazy fast life“ minimi ir tikrosios nugalėtojos, Dami Im, dainos pradžioje. Gyvenimo greitis, kurį patiriame kasdien. Kuris nesulėtėja net vasarą. Beprotiškas greitis, kuris neša tolyn į nežinią kaip nevaldomas automobilis. Ir vieninteliai tikri stabdžiai – tyla, kuri pažadina ir atveria naujai viską, kas yra mumyse ir aplink – jausmus, mintis, žodžius, vaizdus, veidus… Nebijokime šiek tiek tylos. Kad mūsų širdys pabustų. Ir pailsėtų nuo bėgimo.

 

Džiugi naujiena: Begalybės fragmentai tavo namuose

Noriu pasidalinti man asmeniškai labai džiugia naujiena. Nuo šiol Begalybės fragmentai gali atkeliauti į tavo namus ne tik per Facebook’ą ar Instragram’ą, bet ir jaukiai įsikurti tavo kambaryje. Su bičiuliais iš odiodi.lt pasiūlėme galimybę užsisakyti sienų lipdukus su mūsų poetiniais kasdienybės dienoraščiais 🙂 Lipdukus rasi čia.

Metas iš naujo įsimylėti gyvenimą!
Metas iš naujo įsimylėti gyvenimą!

Dainų fragmentai: Laimės formulė ir ko trūksta lietuviškai muzikai?

Pixabay.com nuotrauka

Prieš porą dienų įvyko M.A.M.A. muzikos apdovanojimai, kurių organizatoriai skelbia pagerbiantys geriausius 2015 metų lietuviškos muzikos kūrėjus. Be įvairių kitų kontraversijų, man asmeniškai užkliuvo sprendimas geriausia metų daina paskelbti Monikos Linkytės atliekamą kūrinį „Po dangum“. Užkliuvo ne todėl, kad daina būtų prasta, o todėl, kad dainos tekstas nelabai lietuviškas… Užtenka palyginti kad ir su tą patį vakarą skambėjusiu Teisučio Makačino koveriu „Prie atminimų upės“, kurį atliko Golden Parazyth. Kaip diena ir naktis. Kita vertus, nominacija iliustruoja platesnio masto problemą – lietuviškai muzikai dažnai trūksta kokybiškų ir profesionalių lietuviškų tekstų.

Ta proga užsimaniau pabaigti vieną savo fragmentą, kuris galbūt taps daina:

Laimės formulė

Jei yra melodija,
Turi būti ir žodžiai jai.
Pasakyk, apie ką jie?

Jei yra tas, kuris,
Turi būti ir ta, kuri.
Pasakyk, ko tu lauki?

Jei yra kambarys,
Turi būti ir naktis.
Pasakyk, kuo vardu ji?

Tu ateik, kaip melodija
Ir atskleisk laimės formulę.
Tik ateik, ko gi lauki?

Sentimentali švenčių nostalgija: Françoise Hardy

Šventės yra tam, kad primintų tai, kas svarbiausia. O svarbiausia gyvenime yra rasti atsakymą į klausimą, kas yra meilė? Baisiausia (tuo pačiu ir gražiausia), kad niekas kitas už tave į šį klausimą neatsakys. Pats turi pralieti nemažai ašarų ir kraujo, kol supranti, kas yra tikri atsakymai į šį klausimą. O kas tik klaidinančios nuomonės…

Atsakymus padeda rasti kai kurios knygos. Kaip pavyzdžiui, “Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“. Skaičiau ją per šventes. Jaudinanti ir tikra istorija: “Mano manymu, vieninteliai įvykiai, kuriuos verta prisiminti, būna papasakoti krauju: kraujas neklysta, jo negali įstaisyti joks mokytojas.“

Perskaitęs taip pat prisiminiau dainą. Prancūzišką. Kuri savo nuotaika papildo knygą. Ir pripildo vaizduotę ilgesio, kuris irgi gali įkvėpti ieškoti atsakymų.

 

Dainų fragmentai: esi oras, kuriuo kvėpuoju

Visi turime neįgyvendintų svajonių. Manoji – kurti dainas, ne tik apie jas rašyti, ne tik jas niūniuoti, ne tik jų klausytis.

birds-800671_1280
Kiekvienas fragmentas laukia, kol bus sudainuotas

Kol kas tas neatrodo įmanoma, bet žinau, kaip greitai gyvenime visi dalykai apsiverčia. Nemoku kurti muzikos, melodijų. Bet moku (mokausi) rašyti. Todėl pradėsiu dalintis savo ilgesniais tekstais, kurie prasideda nuo skambėjimo, nuo kažko panašaus į melodiją.

Tebūnie tai laiškai į ateitį, laiškai mano svajonei. Tikiu, kad vieną dieną šiuos žodžius atras kas nors, kas gali juos sudainuoti. Du fragmentai – tekstas ir melodija – susijungs ir taps dainomis.

Penktasis elementas

Esi oras, kuriuo kvėpuoju
Esi ugnis, kuria liepsnoju
Esi šviesa, kurią matau
Ar nori daugiau?

Esi malda, kurią kartoju
Esi melodija, kurią niūniuoju
Esi laiškai, kuriuos rašau
Ar nori daugiau?

Esi sapnai, kuriuos sapnuoju
Esi klaida, kurią kartoju
Esi lietus, kurį radau
Ar nori daugiau?

Esi keliai, kuriais einu
Esi dangus, kurio siekiu
Esi daugiau negu pati žinojai
Esi penktasis elementas, mieloji

 

Ką dieviname šiandien? Hozier „Take Me to Church“

Būna dainų, kurias išgirdęs iškart supranti – jos bus populiarios ne vieną mėnesį. Prie tokių būtų galima priskirti ir airių atlikėjo  Hozier „Take Me to Church“, kuri radijo stotyse skamba jau ilgiau nei metus. Ir vis dar nepraranda to magiško gebėjimo įtraukti, pažadinti emocijas ir pojūčius.

Galbūt todėl, kad mylėjimasis čia taikliai ir kiek ironiškai prilyginamas religiniam garbinimui. Iš tiesų, abu šie dalykai šiek tiek panašūs. Religija moko atsiduoti kitam, užmiršti savo egoizmą ir siekti harmoningesnio santykio su tikrove. Religija taip pat leidžia suprasti, kad yra kažkas daugiau, kažkas, kas pranoksta mus ir fizinę tikrovę, kas gali mūsų gyvenimui suteikti naują kryptį ir naują prasmę.

Panašiai ir mylėdamiesi su mylimu žmogumi – patiriame ekstazę, kažką, kas mus pranoksta, mokomės ne tik imti, savintis, bet ir atsiduoti. Paragavę vienas kito kūno, pajuntame vienas kito sielų ir amžinybės skonį. Bet labai dažnai čia, ties seksu, ir sustojame. Šiandien labiau garbiname kūną, nei to kūno savininką – kitą asmenį. Taip nejučia tampame jausmų teoristais. Panašiai kaip fanatiškai religiją išpažįstantys žmonės meilę iškeičia į galią.

Hozier daina į vieną neišpainiojamą visumą savyje supina atradimo ir praradimo būsenas. Šis tarpusavio ryšio laikinumas ir trapumas labai subtiliai atsiskleidžia viename iš perdainavimų, kuriuo ir dalinuosi.

O kokias mintis tau sukelia ši daina?