Žadinanti tyla: Sounds of silence

sansas_apkirpta

Vienas iš stipriausiai įstrigusių dalykų po šių metų Eurovizijos yra ne nepelnytas Ukrainos laimėjimas. Štai, praėjo daugiau negu mėnuo, o aš vis dar atsimenu raktažodį, kuris talpina savyje tiek daug. Greitis. Žodžiai “caught up in this crazy fast life” minimi ir tikrosios nugalėtojos, Dami Im, dainos pradžioje. Gyvenimo greitis, kurį patiriame kasdien. Kuris nesulėtėja net vasarą. Beprotiškas greitis, kuris neša tolyn į nežinią kaip nevaldomas automobilis. Ir vieninteliai tikri stabdžiai – tyla, kuri pažadina ir atveria naujai viską, kas yra mumyse ir aplink – jausmus, mintis, žodžius, vaizdus, veidus… Nebijokime šiek tiek tylos. Kad mūsų širdys pabustų. Ir pailsėtų nuo bėgimo.

 

Džiugi naujiena: Begalybės fragmentai tavo namuose

Noriu pasidalinti man asmeniškai labai džiugia naujiena. Nuo šiol Begalybės fragmentai gali atkeliauti į tavo namus ne tik per Facebook’ą ar Instragram’ą, bet ir jaukiai įsikurti tavo kambaryje. Su bičiuliais iš odiodi.lt pasiūlėme galimybę užsisakyti sienų lipdukus su mūsų poetiniais kasdienybės dienoraščiais🙂 Lipdukus rasi čia.

Metas iš naujo įsimylėti gyvenimą!
Metas iš naujo įsimylėti gyvenimą!

Dainų fragmentai: Laimės formulė ir ko trūksta lietuviškai muzikai?

Pixabay.com nuotrauka

Prieš porą dienų įvyko M.A.M.A. muzikos apdovanojimai, kurių organizatoriai skelbia pagerbiantys geriausius 2015 metų lietuviškos muzikos kūrėjus. Be įvairių kitų kontraversijų, man asmeniškai užkliuvo sprendimas geriausia metų daina paskelbti Monikos Linkytės atliekamą kūrinį „Po dangum“. Užkliuvo ne todėl, kad daina būtų prasta, o todėl, kad dainos tekstas nelabai lietuviškas… Užtenka palyginti kad ir su tą patį vakarą skambėjusiu Teisučio Makačino koveriu „Prie atminimų upės“, kurį atliko Golden Parazyth. Kaip diena ir naktis. Kita vertus, nominacija iliustruoja platesnio masto problemą – lietuviškai muzikai dažnai trūksta kokybiškų ir profesionalių lietuviškų tekstų.

Ta proga užsimaniau pabaigti vieną savo fragmentą, kuris galbūt taps daina:

Laimės formulė

Jei yra melodija,
Turi būti ir žodžiai jai.
Pasakyk, apie ką jie?

Jei yra tas, kuris,
Turi būti ir ta, kuri.
Pasakyk, ko tu lauki?

Jei yra kambarys,
Turi būti ir naktis.
Pasakyk, kuo vardu ji?

Tu ateik, kaip melodija
Ir atskleisk laimės formulę.
Tik ateik, ko gi lauki?

Sentimentali švenčių nostalgija: Françoise Hardy

Šventės yra tam, kad primintų tai, kas svarbiausia. O svarbiausia gyvenime yra rasti atsakymą į klausimą, kas yra meilė? Baisiausia (tuo pačiu ir gražiausia), kad niekas kitas už tave į šį klausimą neatsakys. Pats turi pralieti nemažai ašarų ir kraujo, kol supranti, kas yra tikri atsakymai į šį klausimą. O kas tik klaidinančios nuomonės…

Atsakymus padeda rasti kai kurios knygos. Kaip pavyzdžiui, “Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“. Skaičiau ją per šventes. Jaudinanti ir tikra istorija: “Mano manymu, vieninteliai įvykiai, kuriuos verta prisiminti, būna papasakoti krauju: kraujas neklysta, jo negali įstaisyti joks mokytojas.”

Perskaitęs taip pat prisiminiau dainą. Prancūzišką. Kuri savo nuotaika papildo knygą. Ir pripildo vaizduotę ilgesio, kuris irgi gali įkvėpti ieškoti atsakymų.

 

Dainų fragmentai: esi oras, kuriuo kvėpuoju

Visi turime neįgyvendintų svajonių. Manoji – kurti dainas, ne tik apie jas rašyti, ne tik jas niūniuoti, ne tik jų klausytis.

birds-800671_1280
Kiekvienas fragmentas laukia, kol bus sudainuotas

Kol kas tas neatrodo įmanoma, bet žinau, kaip greitai gyvenime visi dalykai apsiverčia. Nemoku kurti muzikos, melodijų. Bet moku (mokausi) rašyti. Todėl pradėsiu dalintis savo ilgesniais tekstais, kurie prasideda nuo skambėjimo, nuo kažko panašaus į melodiją.

Tebūnie tai laiškai į ateitį, laiškai mano svajonei. Tikiu, kad vieną dieną šiuos žodžius atras kas nors, kas gali juos sudainuoti. Du fragmentai – tekstas ir melodija – susijungs ir taps dainomis.

Penktasis elementas

Esi oras, kuriuo kvėpuoju
Esi ugnis, kuria liepsnoju
Esi šviesa, kurią matau
Ar nori daugiau?

Esi malda, kurią kartoju
Esi melodija, kurią niūniuoju
Esi laiškai, kuriuos rašau
Ar nori daugiau?

Esi sapnai, kuriuos sapnuoju
Esi klaida, kurią kartoju
Esi lietus, kurį radau
Ar nori daugiau?

Esi keliai, kuriais einu
Esi dangus, kurio siekiu
Esi daugiau negu pati žinojai
Esi penktasis elementas, mieloji

 

Ką dieviname šiandien? Hozier „Take Me to Church“

Būna dainų, kurias išgirdęs iškart supranti – jos bus populiarios ne vieną mėnesį. Prie tokių būtų galima priskirti ir airių atlikėjo  Hozier „Take Me to Church“, kuri radijo stotyse skamba jau ilgiau nei metus. Ir vis dar nepraranda to magiško gebėjimo įtraukti, pažadinti emocijas ir pojūčius.

Galbūt todėl, kad mylėjimasis čia taikliai ir kiek ironiškai prilyginamas religiniam garbinimui. Iš tiesų, abu šie dalykai šiek tiek panašūs. Religija moko atsiduoti kitam, užmiršti savo egoizmą ir siekti harmoningesnio santykio su tikrove. Religija taip pat leidžia suprasti, kad yra kažkas daugiau, kažkas, kas pranoksta mus ir fizinę tikrovę, kas gali mūsų gyvenimui suteikti naują kryptį ir naują prasmę.

Panašiai ir mylėdamiesi su mylimu žmogumi – patiriame ekstazę, kažką, kas mus pranoksta, mokomės ne tik imti, savintis, bet ir atsiduoti. Paragavę vienas kito kūno, pajuntame vienas kito sielų ir amžinybės skonį. Bet labai dažnai čia, ties seksu, ir sustojame. Šiandien labiau garbiname kūną, nei to kūno savininką – kitą asmenį. Taip nejučia tampame jausmų teoristais. Panašiai kaip fanatiškai religiją išpažįstantys žmonės meilę iškeičia į galią.

Hozier daina į vieną neišpainiojamą visumą savyje supina atradimo ir praradimo būsenas. Šis tarpusavio ryšio laikinumas ir trapumas labai subtiliai atsiskleidžia viename iš perdainavimų, kuriuo ir dalinuosi.

O kokias mintis tau sukelia ši daina?

 

Įsimylėjimas, elektra, saugikliai: Tom Odell „Another Love“

Norėčiau, bet…“ – velnioniškai liūdna ir taip gerai daug kam pažįstama patirtis. Jausmų perdegimas, kuris atima džiaugsmą ir uždaro į visišką emocinį akligatvį. Būtent šią būseną savo dainoje „Another Love“ apdainuoja Tomas Odellas – bejėgystę, kurią atneša išsiskyrimas: norėčiau nueiti su tavim kur nors, kad žinotum, kokia tu man svarbi, bet nežinau kur; norėčiau skirti tau dainą, bet visas dainas jau sudainavau kitai širdžiai. Emocinė kulminacija yra prisipažinimas: norėčiau įsimylėti, bet visos ašaros išverktos gedint buvusios meilės.

Kaip išvengti jausmų perdegimo? Jei įsimylėjimas kaip elektra, nuo trumpo sujungimo išgelbės saugikliai. Tomo Odello daina – užuomina apie vieną jų. Per lengvai nedalinti širdies. Žinoma, ką įsimylėti – nepasirenkame. Bet galime pasirinkti, kam rodyti savo jausmus. O šis pasirinkimas ir yra vienas veiksmingiausių būdų, kaip nenusivilti ir neperdegti.